Dingusiems ir esantiems

 

 

TERRA JATWEZENORUM: jotvingių krašto istorijos metraštis.

– Punskas: Aušra, 2009.

 

Tikriausiai buvau sutikęs žmonių, turinčių jotvingių kraujo, nors jotvingiškumą sieti vien su kovingumu, narsa ir dainingumu būtų pernelyg paprasta. Tačiau gyvenu Dainavoj, kur būta dainuvių ir tebėra jotvingiškų vietovardžių: Leipalingis, Apsingė, Pilvingis... Tokia mintis kilo atsivertus "Terra Jatwezenorum" – jotvingių krašto istorijos paveldo metraštį, išleistą Punsko "Aušros" leidyklos 2009 metais. Tai 390 p. iliustruotas leidinys, kuriame 22 tekstai, jotvingiška dvasia ir viltis, kad jis bus tęstinis.

 

Šio metraščio sumanytojas ir vyriausiasis redaktorius – Sigitas Birgelis, kuris kasmet, prasidedant Poezijos pavasariui, pasitinka poetus iš Lietuvos tame krašte, kur iki kryžiuočių invazijos gyventa jotvingių, paskui Punskas, Seinai, Suvalkai Rusijos buvo sugrąžinti Lietuvai, bet 1920 m. to krašto netekome nelygiuose mūšiuose su Lenkija.

 

Sigitas Birgelis per Poezijos pavasarius tampa greitaeigiu gidu, gali perdien pasakoti keliolikos piliakalnių istorijas ir legendas... Nuo Jotvos krašto piliakalnių žvalgantis, kyla gražus ir skaudus įspūdis: andai netekome gal vaizdingiausio lietuviško krašto, kur nuo aukštumų regimi ne tik slėniai, upeliai, gausybė gojelių tarp dirbamų laukų – lyg Lenkija, lyg Lietuva, lyg Jotva, uždengusios viena kitą.

 

"Terra Jatwezenorum" pratarmėje metraštis skiriamas dingusiems laiko verpetuose jotvingiams ir tiems, kas jų atminimą puoselėja šiandien. Cituojamas kryžiuočių metraštininkas Petras Dusburgietis, kuris, nors buvo atkaklus jotvingių priešas, rašė: "Sūduviai (t. y. jotvingiai) patys tauriausieji, pranokę kitus ne tik papročių kilnumu, turtais bei galybe. Mat jie turėjo šešis tūkstančius raitelių ir galybę kitokių karių (...). Savo svečiams jie rodo nepaprastą lipšnumą, ir vargu ar kada jų namuose rastumei tokių valgių ir tokių gėrimų, kuriais šia proga nepasidalytų su savo svečiu. Jiems rodosi, jog svečią bus neužtektinai pamylėję, jeigu jis negersiąs iki apsvaigimo."

 

Ačiū didžiajam graikui Klaudijui Ptolemėjui, kad I–II a. po Kristaus paminėjo sūduvius savo "Geografijoj". Nuo to fakto Jonas Puzinas straipsniu "Jotvingiai ir jų gentys" pradeda laiko kelionę per Jotvą, kurioj nežinomo visada liks daugiau negu žinomo.

 

Zigmas Zinkevičius straipsnyje "Jotvingiai ir jų kalba"  remiasi Kijevo Rusios šaltiniais: "Antai tarp 945 m. pasiuntinių į Konstantinopolį minimas Jatviag Gunarev (Nunarev?), manoma, Kijevo kunigaikščio tarnyboje buvęs (jo svainis?) jotvingis. Nuo X a. pabaigos Rusios šaltiniai jotvingius mini dažnai, pvz., aprašo 983 m. ir 1038 m žygius į jotvingių žemes". (p. 19).

 

Algis Uzdila "Upių dainose" gilinasi į upėvardžių paslaptis. Pavyzdžiui, slaviškas pavadinimas "Bug" lyg ir neduoda daug informacijos. Lietuvių kalboje tas upėvardis siejasi su "pabūgimu", "bauguliu", "būga". Juk upė daro staigų posūkį, lyg ko pabūgusi. Be to, vietomis Bugo dugnas yra dvigubas ir ten daug pavojingų, baugių verpetų, sūkurių.

 

Lenkų istorikas "Skomantų kiltyje" spalvingą Skomanto asmenybę aptinka iš esmės visose naujųjų amžių kronikose, kuriose nors kiek daugiau kalbama apie prūsus. Paskutinio sūduvių vado gentis kovojo tai su kryžiuočiais, tai su slavais, grėsmė buvo didesnė už jotvingių galimybes, vėliau Skomantas su gentim pasidavė kryžiuočiams. Metraštininkas Petras Dusburgietis Skomantą įvardijo "dux gloriosus populi christiani", bet tai neišgelbėjo jo giminės nunykimo.

 

Sigitas Birgelis studiją "Lietuvos vardo tūkstantmetis teorijų ir klystkelių labirintuose" baigia išvada, iš kurios sužinome, kad Edvardo Gudavičiaus ir Algirdo Bumblausko teiginių, jog karalius Netimeras suprato krikščionybės esmę, sugebėjo diskutuoti teologiniais klausimais, norėjo krikštytis, surengė išbandymus ugnimi, sutiko sudeginti stabus, nepatvirtina nė vienas istorinis šaltinis.

 

Taigi "Terra Jatwezenorum" – ne pataikavimai autoritetams ir ne pasakos... Šiandienos link einama per Punską, kur "Žiburio" draugija 1906 m. subūrė net 400 blaivininkų, atidarė arbatinę. Blaivybės priešininkai sukilo, bet nelaimėjo... Po partizaninio karo ir trėmimų užsukama į Jotvingių gimnaziją Alytuje jau šio amžiaus pradžioje, stabtelima Merkinėje, kur 2009 m. – per patį sunkmetį – už suaukotus pinigus buvo sukurti net penki paminklai: jubiliejinis akmuo miestelio vardo paminėjimo 750-mečiui, trys koplytstulpiai ir atminimo lenta karaliui Vazai, pasimirusiam Merkinės aikštėje 1648 metais.

 

Daug laiko aprėpia "Terra Jatwezenorum" – metraštis, kuriame gražiai nutylėta, kad ilgaamžiškiausias paveldas yra tautos paslaptis, o jos aura gyvuos kol bus paveldėtojų.

 

Stasys Stacevičius